Šiuo metu esu Austrijos mieste Lince, su kuriuo Vilnius kartu bus Europos kultūros sostine 2009 m. Tai pirmasis toks abiejų miestų prisistatymas Austrijoje po to, kai buvo priimtas galutinis sprendimas dėl kultūros sostinės vietos. Vakar miesto Rotušėje buvo pristatyta išties įdomi ir netikėta Valdo Ozarinsko ir grupės instaliacija „Nemontuoti naujienų reportažai“, kurioje apie 300 skirtingų siužetų lydimų modernios elektroninės muzikos. Tikrai nemažas susidomėjimas, daugybė puikių idėjų, kaip padaryti, kad Vilniaus ir Linco kuriama bendra kultūros sostinė būtų kitokia ir nepamirštama. Mane žavi ir pats Lincas, netgi ne tiek pats miestas, kiek tai, ką nedideliame 200 tūkstančių gyventojų mieste, kuris ilgą laiką buvo laikomas industriniu centru, sugebėjo sukurti miesto valdžia, aktyviai palaikoma vietos bendruomenės. Jokių ypatingų duomenų, jeigu lyginti su netoliese esančiu Zalcburgu ar Viena, neturintis miestas sugebėjo tapti traukos centru, nes turėjo ambicijų, idėjų ir noro jas įgyvendinti. Lince yra ne tik Savivaldybės, bet ir Kultūros ministerijos, menininkų atstovų delegacija. Vaikštome, matome miesto centre augančias iš tolimų kraštų atvežtas palmes, gatvėmis rieda modernus tramvajus. Kai kas kaip Vilniuje, o kai ką mes tikrai padarysime. Buvome šiuolaikinėmis technologijomis paremtame meno centre „Ars Electronics“, į kurį savo darbus jų realizavimui siunčia menininkai iš viso pasaulio, lankėmės modernaus meno muziejuje LENTOS. Dar kartą įsitikinau, kaip reikia Vilniui ir tramvajaus, ir modernaus meno centro, kuris galėtų tapti viso mūsų regiono šiuolaikinio meno kūrėjų ir gerbėjų traukos centru. Ir turėtume paskubėti, kol panašių idėjų nepradėjo įgyvendinti kaimynai. Iki 2009 m. liko ne tiek jau daug laiko, ir jeigu norėsime, kad Vilnius taptų ne tik praeities, bet ir nūdienos bei ateities kultūros sostine, Valdovų rūmų ir senų muziejų neužteks. Kadangi Lince mano darbotvarkė gana įtempta, nežinau, ar dar teks prisėsti prie kompiuterio, komentarus paskaitysiu nebent vėlyvą vakarą.

Iki šiol atrodė, kad Zuokas ir Vilniaus pramogų parkas yra pagrindinė valstybės problema – tiek dėmesio ir triukšmo. Na, dar nukrito rusų naikintuvas, tuomet pastebėjome, kad mūsų sienos danguje nelabai patikimos. Bet šios savaitės įvykiai turėtų mus priversti susimąstyti, ar nėra iki šiol labai uoliai garsintos istorijos tik dūmų užsklanda, kaip pasakytų profesorius Vytautas Landsbergis, sandėriui, kurio Lietuva dar nėra mačiusi ir vargu, ar kada dar pamatys. Vyriausybė nori skolintis milijardus ir teigia norinti ne mažiau uždirbti, pirkusi ir pardavusi “Mažeikių naftos” akcijas. Sveikintini būtų norai papildyti šalies biudžetą, jeigu tik būdai tai padaryti neatrodytų, sakykim, keistoki. Visų pirma, nuostabu klausytis, kaip valdančiosios daugumos politikai galimą sandėrį aptarinėja taip lyg jie būtų gamyklų direktoriai, parduodantys savo prekes. Tačiau kalbame apie valstybės turtą, apie didžiulės vertės turtą. Manyčiau, kad svarbiausia buvo ir yra viešai informuoti apie tai, kodėl pasirenkama viena ar kita schema ir – kas ne mažiau svarbu – kas tos schemos autoriai. Panūdusi išpirkti “Jukos” akcijas Vyriausybė kažką slepia, nes kyla aibės klausimų. Jeigu Vyriausybė siekia būti tarpininku tarp “Jukos” ir galimo jų akcijų pirkėjo, ar tai kartais nereiškia to, kad “Jukos” nenori parduoti akcijų tiems, kuriems jas norėtų parduoti Vyriausybė ? Suvis nesuprantama, kodėl niekas nekalba apie tai, iš kur gausime naftą tuo metu, kai kontrolinio akcijų paketo turėtoja taps Lietuvos Vyriausybė. Viešai paskelbę apie tai, kokią kainą sumokėjome už “Jukos” dalį “Mažeikių naftoje” ir neturėdami savo žaliavų, praktiškai prarandame galimybes derėtis. Bet kuris pirkėjas tiesiog gali pasakyti, kad kaina jam per didelė, todėl pirktų už mažesnę, bet tiektų naftą. Kai yra daug neatsakytų klausimų, kyla nemažai įtarimų, kad slepiamos tikrosios sandėrio priežastys. Būtina nedelsiant viešai paaiškinti, kodėl pasirinkta būtent tokia antrojo “Mažeikių naftos” pardavimo eiga. Toliau reikia skubiai viešai paskelbti kriterijus, pagal kuriuos bus pasirinktas būsimas pirkėjas. Pagal tuos kriterijus turi būti skelbiamas viešas konkursas. Dabartinė Vyriausybė seka konservatorių pėdomis, kai 1999 m. “Mažeikių nafta” buvo privatizuojama slaptai, atsisakius patyrusių ir nepriklausomų konsultantų iš Vakarų. Negalima kartoti tų pačių klaidų. Reikėtų iš esmės pakeisti ir konservatorių Vyriausybės pasirašytą valstybei nenaudingą įmonės valdymo sutartį, nes kitos tokios progos nebebus. Esu įsitikinęs, kad nereikėtų parduoti ir Vyriausybės turimų akcijų “Mažeikių naftoje”. Jų kaina gali kilti, per jas galėtume daryti įtaką stambiausios šalies įmonės veiklai. Pabaigai šiek tiek apie mūsų saugumo reikalus. Jeigu tikrai parduotume dar vieną šalies energetikos dalį ne šiaip rusų, bet valdžiai lojalių rusų kompanijai, tuomet kaip mes galėsime tarptautinėje arenoje kritikuoti veiksmus šalies, kurios įmonės valdys beveik visą mūsų energetiką ? Ar neatimsime iš savęs galimybės tapti aktyviais tarptautinės politikos dalyviais, o ne pasyviais beteisiais stebėtojais ?

Tokia užimta ir tiesiog minutėmis išdalinta diena, kad sunku buvo surasti keliolika minučių įprastiniam įrašui. Rytoj išskrendu į Austrijos miestą Lincą, kur kartu su to miesto vadovais pristatinėsime Europos kultūros sostinės projektus. Šiandien be dešimties einamųjų ir neeilinių darbų dar yra ir Zalcburgo regiono delegacijos priėmimas. Todėl tiems, kurie norės surasti ypatingų priežasčių, kodėl nevykau į Seimo komisijos posėdį, dar kartą atsakau, kad tiesiog per vėlai apie jį buvau informuotas. Vakar po pietų labai įdomus pokalbis vyko su Gruzijos ambasadoriumi Lietuvoje. Jaučiu tai šaliai nemažai asmeninių sentimentų, kadangi teko ten praleisti nemažai laiko 1991/92 m.m., kai buvo kilęs Nagorno – Karabacho konfliktas. Ir dabar rūpi kaip klostosi ten reikalai. Gaila, bet Abchazijoje padėtis ir dabar ne tik kad nestabili, bet kaip sakė ambasadorius, tiesiog „siurrealistiška“. Dalis nepriklausomos Gruzijos valstybės praktiškai valdoma iš Maskvos. Bekalbant su ambasadoriumi kilo įdomių ir galbūt net drąsių idėjų, bet sutarėme kol kas apie jas garsiai nešnekėti. Bet bene svarbiausia buvo tai, kad pašėlusiame darbų ritme dar kartą buvau priverstas susimąstyti, apie tai, kas vyksta už Lietuvos sienų, apie tai, ką daro valstybė, kuriai parduodame didžiausias Lietuvos įmones. Kažkaip nejauku pasidaro, kai suvoki, kad mes taip stipriai užsikasėme smulkiose tarpusavio rietenose, kad nebeiškišame galvos, nesugebame atsistoti ir apsidairyti aplink. Reikėtų surasti laiko sustoti ir susimąstyti. Buvau pakviestas šiandien į keliautojo ir fotografo Pauliaus Normanto parodos Rotušėje atidarymą. Sugeba gi žmonės gyventi be tos kasdienės rutinos ir kasdienių peštynių, tik tokių žmonių taip nedaug.

Buvau smagiame Pasaulinės turizmo dienos paminėjime Vilniaus geležinkelio stotyje, todėl ir šios dienos mano tema bus apie turistus bei lyg ir vakardienos įrašo tęsinys. Taigi, turistų Vilniuje daugėja ir daugėja ženkliai. Per metus į Vilnių atvyksta dukart daugiau žmonių, nei jame gyvena. Vilniečiai tai tikrai pastebėjo, viešbučių, restoranų ir kavinių savininkai pajuto. Ir jų bus dar daugiau. Kaip rašiau ir vakar, turistai turtina miestą. Tačiau negalime nematyti ir dėl didėjančio atvykėlių srauto kylančių problemų. Kiekviename turistų gausiai lankomame mieste yra daugybė vietinių gyventojų, kurie turistais tikrai nesidžiaugia. Gal todėl kai kuriuose miestuose atsiranda netgi rajonai, kurie yra skirti tik turistams, iš kurių vietiniai gyventojai yra pabėgę. Kažkas panašaus yra Amsterdame, tokių tendencijų jau galima pastebėti ir Taline, kur Senamiesčio kavinės apgultos turistų, tačiau jei pažiūrėtume virš pirmuose aukštuose esančiose kavinėse besilinksminančių turistų, pamatytume tuščius negyvenamų namų langus. Turime jau dabar stengtis, kad miestas visų pirma būtų patogus ir jaukus jame gyvenantiems, nes būtent vietos žmonės kuria miesto atmosferą ir jį prižiūri. Vilniečių apklausos rodo, kad jie norėtų, jog mieste būtų daugiau kultūrinių turistų bei didelių konferencijų dalyvių. Ne dideli turistų skaičiai lemia ir miesto gaunamas pajamas iš turistų. Vakar jau trumpai užsiminiau apie prieš trejus metus vykusį pokalbį su buvusiu Prahos meru. Prahą aplankančių turistų skaičiai įspūdingi, tačiau meras siūlė jais nesižavėti. Ir tai buvo trumpiausia, bet bene labiausiai įsiminusi mano girdėta paskaita apie turizmo naudą. Buvęs Prahos meras sakė, kad tik trečdalis jo miestą lankančių turistų tikrai atneša miestui naudos, kuri padengia likusių dviejų trečdalių veiksmais padarytus nuostolius. „Tai, kad miestas užtvindytas turistais, dar nereiškia, kad miestas gyvena labai gerai“ – sakė man buvęs Prahos meras. Ir siūlė nekartoti jų klaidų, kai turistai į miestą buvo viliojami pigiu alumi. Vilniečiai turbūt irgi mato tūkstančius turistų, kurių autobusai sudaro kamščius gatvėse, turistų, kurie nevalgo miesto kavinėse ar restoranuose ir nemiega mūsų viešbučiuose. Žinoma, smagu, kad daugiau žmonių sužino, kokius lobius slepia Vilnius, bet mąstant racionaliai, praktinės naudos iš tokių turistų nėra. Žinau, kad mano požiūrį, jog nereikia skatinti pigaus turizmo, daug kas vertina labai skeptiškai. Bet kaip miesto vadovas, visų pirma, galvoju apie naudą čia nuolat gyvenantiems ir dirbantiems žmonėms. Tikiu, kad yra daugybė žmonių, kurie mąsto kitaip.

Pirmoji diena darbe po savaitę trukusios komandiruotės į Peru, kur Cuzco mieste vyko Pasaulio paveldo miestų simpoziumas. Susikaupė daugybė darbų, o Lietuvoje buvo tiek įvykių, kad net nelengva suvokti, kas gi čia darosi, bet keistų dalykų daug. Bus apie ką pamąstyti ir parašyti. Minėtame simpoziume teko būti įdomaus pokalbio apie pasaulio miestus ir jų nematerialųjį paveldą moderatoriumi. Kadangi Pasaulio paveldo miestų organizacija vienija daugiau nei 140 miestų, tad dalyviai, kaip ir jų pranešimai bei idėjos buvo labai skirtingi. Iš Kenijos atvykęs daktaras George‘s Abangu kalbėjo apie nematerialaus paveldo svarbą paveldo miestuose. Jo manymu, tai svarbu suvokti ir pristatyti visuomenei, nes tik toks neapčiuopiamas paveldas suteikia prasmę ir daiktams. Kaip teigė G. Abangu, tariamai tradicinės šventės, nežinant jų istorijos, tėra maskaradas. Netgi kalnai, parkai ar gražiausi pastatai įgyja prasmę tik tuomet, kai žinome jų praeitį, kultūrinę ar religinę reikšmę. Daktaras G. Abangu savo teiginius grindė gan paprastais pavyzdžiais. Antai, tiltas – yra materiali susisiekimo priemonė, bet tuo pačiu metu turi nematerialią naudą, nes yra jungtis tarp atskirų miesto dalių ir žmonių. Kaip ir turgus, kuris yra materiali vieta, kurioje perkame produktus ir prekes, bet tuo pačiu metu jis turi ir nematerialią bendravimo būdo reikšmę. Buvo siūloma jau nuo mažens aiškinti apie nematerialųjį paveldą, palaikyti tradicinius verslus, bet ne tik kaip gamybos procesą, o kaip istorijos ir tradicijų tęstinumo būdą. Kadangi Vilnius pritraukia vis daugiau turistų, tai tampa ne tik miesto pasididžiavimu, bet sukelia ir tam tikrų problemų, todėl buvo įdomu paklausyti Tarptautinio kultūrinio turizmo komiteto pirmininko Grahamo Brookso iš Australijos pastabų. Pasak jo, yra kelios svarbiausios problemos. Pirma, turizmo paslaugos dažnai koncentruojamos vienoje miesto vietoje, dėl ko kyla vietos gyventojų nepasitenkinimas. Antra, būtina plėtoti tokią turizmo industriją, kuri užtikrintų pajamas, leidžiančias plėsti paslaugas bei kompensuoti susidariusius nepatogumus gyventojams. Beje, apie nenaudingus turistus jau esu girdėjęs iš Prahos mero. Trečia, neturėtų būti paslaugų, kurios būtų skirtos tik turistams ir neprieinamos vietos gyventojams. Ketvirta, sekti turizmo plėtrą, siekiant, kad nesusidarytų bloga situacija, nes ištaisyti klaidas yra labai brangu ir reikia daug pastangų. Rytoj – Pasaulinė turizmo diena, todėl šia tema būtų įdomu ir daugiau padiskutuoti, juolab, kad ir Vilniuje žinau žmonių, nepatenkintų turistais arba bent jau tam tikromis atvykėlių grupėmis. Apskritai buvo įdomu girdėti, kad miestuose, kurie turi skirtingą istoriją, aplinką ir t.t. yra gana panašių problemų, o kaip sakoma, geriausia mokytis iš svetimų klaidų, kita vertus, džiugu, kai supranti, kad daugelyje sričių jau mes galime mokyti.