Vienas iš pašėlusių ir piktų “Delfi” komentatorių vakar parašė, kad jam mirtinai nusibodo mano atvaizdai pirmuose puslapiuose, atseit negi jau daugiau nėra apie ką rašyti, išskyrus Zuoką. Sutinku su tuo piliečiu, manyčiau, žmonėms nuo mano atvaizdų ir istorijų apie mane reikėtų pailsėti. Betgi tikrai ne aš sprendžiu, kiek apie mane rašyti ar kiek mane rodyti, nors tikrai ir pats nuo savęs žiniasklaidoje norėčiau pailsėti. Tačiau jaučiuosi lyg ir įsipareigojęs tiems, kas užsuka į mano kampą Interneto erdvėje, nes jums vis dar rūpi, ką gi aš veikiu,ką rašau, net jei užsukate vien tam, kad mane eilinį kartą išbarti. Šiandien norėčiau tiesiog papasakoti vieną iš smagių gyvenimo nuotykių, kurie įdomūs galėtų būti linksmiems ir atviriems žmonėms. Papasakosiu apie pirmąjį savo automobilį. Baigęs profesinę technikos mokyklą, kurioje įsigijau elektros įrenginių priežiūros specialisto profesiją (ir dabar turiu elektrokaro vairuotojo pažymėjimą) su draugu autostopu nukeliavome į Rytų Vokietiją, kur gyveno jo mama. Vokietijoje teko būti per visus įdomiausius to laiko įvykius, buvau net garsiajame “Pink Floyd” koncerte prie Berlyno sienos ir niekada nepamiršiu to įspūdžio bei pusės milijono minios džiaugsmo ir entuziazmo. Sienai griuvus, nusprendžiau apžiūrėti kaip atrodo tikroji Vokietija, autostopu nukeliavau į vieną nedidelį miestelį, kuriame porą savaičių dirbau padavėju lauko kavinėje. Per tą laiką uždirbau apie 700 Vokietijos markių ir labai norėjau nusipirkti automobilį. Susiradau naudotų automobilių aikštelę ir jos savininkui, pasakiau esąs vargšas studentas iš Lietuvos, turintis tik tiek ir tiek pinigų, bet labai norintis automobilio. Vokietis sutiko man parduoti seną “Ford Granada” – didžiulį stilingą ir keistą automobilį. Bėda buvo tame, kad iki šiol niekada nebuvau vairavęs automobilio mieste, galėjau važinėti tik po aikštelę, kas svarbiausia – neturėjau net vairuotojo pažymėjimo. Kukliai paprašiau vokiečio išvairuoti automobilį iš jo aikštelės, tačiau gavęs pinigus, jis tik numojo ranka ir pasakė neturįs tam laiko. Kaip iš tos aikštelės išvažiavau ir kaip važiavau mieste net neprisimenu – toks buvo stresas. Netrukus pastebėjau, kad mano automobilis rūksta, o vokiečiai vairuotojai pypsi man iš visų pusių. Sustojau, nors ne ką apie automobilius išmaniau, bet patikrinęs supratau, kad baigėsi tepalo. Teko pėstute grįžti į aikštelę, kurioje pirkau automobilį, ir už visas 50 markių nusipirkti tepalo. Bet tuo mano nuotykiai nesibaigė, nes automobilį reikėjo užregistruoti policijoje (nekalbant apie tai, kad iki jos tiesiog reikėjo nuvažiuoti), kur paaiškėjo, kad dokumentų sutvarkymas kainuos dar kelis šimtus markių, kurių aš neturėjau. Tad palikau savo pirkinį policijos aikštelėje, pakeleivingomis mašinomis grįžau pas draugo mamą Rytų Vokietijoje, pasiskolinau pinigų, grįžau pasiimti savo automobilio ir kažkokiu iki šiol nesuprantamu būdu parvairavau jį į Lietuvą. Pardaviau už berods 30 tūkst. rublių, tuomet tai buvo dideli pinigai:užteko ir skolą atiduoti, ir draudimo išlaidas padengti, ir nedidelį butą Antakalnyje nusipirkti. Bet automobilio vėl gan ilgai neturėjau. Turbūt tokių smagių istorijų galėtų papasakoti ir daugiau žmonių, kurie tais istorinių perversmų metais nebijojo rizikuoti ir drįso turėti didelius norus. Tiek šiam kartui. Geros jums sekmadienio popietės.