Sveiki paskutinį liepos sekmadienį. Norėčiau šiandien pradžioje jūsų paklausti, ar prisimenate, kas vyko pernai metais maždaug tuo pačiu metu ? Klausiu ne apie jūsų asmeninius įvykius, kuriuos, tikiuosi, prisimenate, o apie tai, kas vyko Lietuvoje, kokie skandalai, kokie reikšmingi dalykai buvo rodomi per televizijas, aprašomi laikraščiuose ir aptarinėjami prieš metus. Apie tai parašyti paskatino vakarykštis susitikimas su pora šimtų jaunųjų liberalų jų sąskrydyje netoli Elektrėnų. Aš buvau pakviestas sudalyvauti, buvo ten ir dar pora partijos kolegų, vienas iš jų – dar nė metų partiečiu nepabuvęs ir jau narystę suspendavęs, todėl aštrių diskusijų neišvengėme. Kai aš paklausiau visų, ar prisimena, kas nors kas gi vyko valstybėje panašiu metu prieš metus, tik vienas jaunuolis pasakė, kad vyko naujai Prezidentu išrinktu Valdo Adamkaus inauguracija. Ir niekas nebeprisiminė, kad prieš metus maždaug šiuo metu Lietuva išgyveno eilinį skandalą, kai keli Seimo nariai buvo apkaltinti korupcija, buvo viešinami jų telefonų pokalbiai bei įvairios asmeninio gyvenimo detalės. To neprisiminė net susitikime dalyvavę kiti politikai. Tuomet Generalinis prokuroras kreipėsi į Seimą, prašydamas panaikinti kelių Seimo narių neliečiamumą, taigi tai buvo ypatingas atvejis parlamentinės valstybės istorijoje. Dabar jau turbūt prisiminsite ir tai, kad didžiulis skandalas baigėsi visišku šnipštu – nei bylų, nei teisiamųjų, nei juolab kaltųjų nerasta. Kaip nebuvo ir atsiprašymų. Spėju, kad nemažai piliečių galėtų teigti, kad nėra ko atsiprašyti politikų, tačiau tuomet šio skandalo sukėlėjai turėjo atsiprašyti piliečių už tai, kad jų rinkti politikai buvo kaltinami gan sunkiais prasižengimais, kurie nebuvo įrodyti. Taigi skandalo sukėlėjai, visų pirma, apgaudinėjo visuomenę. Tai kad po metų šiuos skandalingus įvykius prisimena tik tiesioginiai jų dalyviai, parodo, kad absoliučiai daugumai Lietuvos žmonių jie nebuvo svarbūs, nors kažkam tuomet buvo ypatingai svarbu padaryti tuos įvykius valstybinės reikšmės nelaime ar net valstybine tragedija. Kažkas siekė sukelti visuotinį nepasitikėjimą valstybe. Turbūt lygiai taip bus po dar vienerių metų, kai mėginsime prisiminti, kas gi vyko šią vasarą, nes vėlgi žmonės gal nepamirš atostogų ar malonių ar skausmingų asmeninių išgyvenimų, bet politikų skandalai bus pamiršti. Geros jums sekmadienio popietės ir turiningos ateinančios savaitės.

Sveiki, mielieji. Vasara jau persirito į antra pusę, ir kviesčiau visus naudotis jos malonumais. Sėdinčių prie kompiuterių monitorių turbūt yra vos keliolika ar keliasdešimt fanatikų. Aš ir pats šiandien nemažai keliauju po Lietuvą, būsiu ir Elektrėnuose, ir Anykščiuose, kur vyks smagūs renginiai atvirame ore. Todėl siūlau šį karštą šeštadienį sąžiningai pailsėti, taigi pailsėti ir nuo Zuoko, ir nuo visų kitų neasmeninių problemų, provokacijų ar džiaugsmų. Jei bus visgi norinčių pradėti diskusijas, tai tikrai norėčiau paklausti, koks būtų efektyviausias poilsis Lietuvoje ? Ką Lietuva gali pasiūlyti patiems lietuviams ir turistams iš kitų šalių? Ką Vilnius galėtų pasiūlyti tokią karštą dieną likusiems mieste ? Bus įdomu sužinoti jūsų patarimus ir pasiūlymus. Gero poilsio.

Sveiki. Šiandien norėčiau pateikti ar priminti vieną prieš beveik porą metų vykusią istoriją, kurios atgarsius man netiesiogiai tenka pajusti ir dabar. Tuomet buvau kaltinamas nesąžiningumu, apgaulėmis, susilaukiau net grasinimų. O viskas prasidėjo Savivaldybei pasipriešinus Vilniaus apskrities norams savininkams grąžinti daugelį miesto žaliųjų erdvių ir parkų. Pasklaidę daugelį žemės grąžinimo bylų, pastebėjome, jog įgyti nuosavybę gražiose miesto vietose siekia vis tie patys asmenys, perpirkę teises iš paveldėtojų, todėl drąsiai sakiau, kad į miesto parkus bei saugotinas teritorijas pretenduoja grupė spekuliantų ir aferistų. Televizijos rodė reportažus, kuriuos esą mero skriaudžiami žmonės tvirtino negalintys atgauti savo žemių, o kai kurie veikėjai ragino mane tarnauti miesto mokesčių mokėtojams, užuot kovojus su jais. Taigi, 2003 m. spalio mėnesį surengėme spaudos konferenciją Karoliniškėse, prie vietos kraštovaizdžio draustinio, kurio dalis teritorijos jau buvo aptverta juostele su užrašu „Stop. Būsima privati valda“. Didžiulis sklypas jau buvo gražintas tariamiems savininkams, jau buvo netgi sutarta su žemės pirkėjais, o jiems į pagalbą atskubėjo įtakingos „Status“ verslo grupės teisininkai. Vėliau šios grupės atstovai prisipažino, kad pagal sutartį ketino dalinti pelnu už parduotu žemę su iš savininkų ją perpirkusiais asmenimis. Savivaldybė tuomet jau buvo pralaimėjusi visus teismus dėl 1,87 hektaro ploto Karoliniškių draustinyje, tačiau Teisės departamento specialistai kreipėsi į Lietuvos ir Varšuvos archyvus, siekiant paneigti arba patvirtinti tariamų žemės savininkų pateiktus dokumentus, ir byla buvo atnaujinta. Bylą laimėjome, nes iš Varšuvos archyvų gavome dokumentų, paneigiančių tariamų savininkų teises į kraštovaizdyje esančią žemę, taigi paaiškėjo, kad dokumentai buvo suklastoti. Tuo pačiu metu „Status“ grupė padavė Vilniaus Savivaldybę į teismą ir pateikė 1,5 milijono litų ieškinį jų valdomos parduotuvės „Vaikų pasaulis“ nuostoliams padengti. Buvo teigiama, kad nuostoliai susidarė dėl restauruojamo Gedimino prospekto. Viešai pasakiau, kad tai kerštas už trukdymą gauti didžiulius žemės plotus patraukliose Vilniaus vietose. Aišku, kad pagrindinės miesto gatvės remonto darbai sudarė nepatogumų daugeliui vilniečių ir verslininkų, bet į teismus jie nesikreipė, nes turbūt gerai suvokė, kad tie darbai neišvengiami. Dabar turbūt galėtų džiaugtis padidėjusiu lankytojų srautu, bet niekas nesisiūlo už tai atsilyginti. Įtampa augo. Konfliktas tęsėsi beveik pusantrų metų, ir per tą laiką teko atlaikyti milžinišką spaudimą, į procesą buvo įtraukta ir nemaža dalis žiniasklaidos. Bet Vilniaus Savivaldybė laimėjo teismus, o priešininkams teko pripažinti pralaimėjimą. Žurnalistams „Status“ grupės vadovas Vladas Bieliauskas sakė“ Meras pernai metais pareiškė, kad yra problema, kad tai afera. Aš galvojau, kad jis neteisus. Bet dabar paaiškėjo, kad jis teisus“. Bendrovė „Status“ atsiėmė ir ieškinį dėl tariamų nuostolių, patirtų Gedimino prospekto rekonstrukcijos metu. Taigi, tiesą įrodyti pavyko, nors tai tikrai nepagerino mano santykių su įtakingomis verslo grupuotėmis, ir tos istorijos rezultatus galiu jausti dar ir šiandien. Gero jums savaitgalio.

Sveiki. Pradžioje norėčiau padėkoti už tikrai įdomias diskusijas vykstančias mano kampe internetinėje erdvėje. Gal ir ne visada pavyksta jose pilnai sudalyvauti, bet tikrai skaitau, ką rašote, siūlote ir kaip mąstote. Šiandien norėčiau išprovokuoti diskusiją amžina korupcijos tema. Nuolat girdime, kokia korumpuota Lietuvos valdžia. Tai netgi laikoma aksioma. Tačiau kur kas rečiau kalbama apie tai, kad negali būti situacijos, kai yra korupcijai pasidavusi valdžia, bet ją kritikuojantis verslas ir visuomenė yra korupcijai atsparūs, t.y., visi neva žino, kad kone kiekvienas valdžioje ima kyšius, tačiau niekas neprisipažįsta juos duodantis. Korupcija neįmanoma be antrosios – verslo ir visuomenės atstovų pusės. Todėl keista kartais girdėti išsilavinusius, ekonomiką neblogai išmanančius žmones su žinovo mina teigiančius, kad valdžioje klesti kyšininkavimas. Taip gali teigti tik asmeninės patirties šioje srityje turintis žmogus, antraip mes kalbame apie pseudotiesą. Tik kyšius duodantis žmogus turi teisę teigti, kad yra kas tuos kyšius ima, bet tuomet išeitų, kad jis pats yra to nusikalstamo proceso dalyvis, tuomet nėra kuo piktintis. Kalbos apie tai, kad girdėjau kaip kažkas sakė, jog išgirdo kaip kažkas kitas kažkam davė nėra įrodymas. Antai prieš metus Vilniaus Savivaldybė „Transparency International“ užsakė tyrimą apie korupcijos lygį. Buvome ne tik pirmieji Lietuvoje, bet ir bene pirmieji visame Vidurio ir Rytų Europos regione. Tyrimas parodė, kad absoliuti dauguma apklaustųjų įsitikinę, kad korupcija egzistuoja, tačiau į klausimą, ar esate kada davęs kyšį daugiau nei 70 procentų atsakė neigiamai. Išeitų, kad kyšių nėra kam duoti, bet yra kam imti, nors iš tikrųjų tai byloja daugiau tai, kad yra tvirta visuomenėje suformuota nuostata nepagrįsta faktais. Koks logiškai mąstantis ir nors kiek verslą išmanantis žmogus galėtų patikėti kalbomis apie 5, 10 ar 15 procentų dydžio nuo projekto vertės kyšius, jei dažniausiai tik tokios apimties pelno galima tikėtis. Todėl akivaizdu, kad tai yra politikavimo išdava, kai naudojami skambūs, bet nelogiški argumentai. Ir tų procentų kiekis matyti vis kils, nes apie juo šnekantiems veikėjams matyt proto užtenka tik tiek, kad sugalvoti skaičių, kuris priklauso nuo bendros situacijos šalyje. Gyvename geriau, tai ir procentai turėtų būti didesni. Adolfo Šleževičiaus laikais buvo 5 procentai, o prie manęs kabina jau didesnius skaičius. Ir nors prisiekčiau, kad tai visiškas blefas, daugybė žmonių „žinovo“ tonu teigtų priešingai. Jeigu norėtume tikrai kovoti su korupcija, tai reikėtų pardėti nuo to, kad tie, iš kurių kyšiai reikalaujami pradėtų apie tai viešai kalbėti. Tačiau tokių kovotojų kažkaip nesimato. Visa kita yra tik skambios frazės arba gandai. Būčiau naivus, jeigu teigčiau, kad valdžioje nėra korupcijos, bet būtume neteisingi, jei teigtume, kad visi valdininkai ar valstybės tarnyboje dirbantys žmonės yra vagys, sukčiai ir kyšininkai. Pažįstu daug valdžios institucijose dirbančių žmonių, kuriems įdomūs iššūkiai, idėjos ir jų įgyvendinimas, tuo tarpu visuomenei tai atrodo, kad tokių apskritai nėra. Matyt, esame labai sugedę, kad net neįžvelgiame kitokių sprendimų priėmimo motyvų nei tariami kyšiai. Spėju, kad daugelis šios dienos komentatorių irgi pradės teigti, kad aplink vieni sukčiai, bet norėtųsi konkrečių faktų, kada ir kam davėte, tuomet ir bus įmanoma vaisinga diskusija.

Sveiki. Šios dienos temai mane įkvėpė, jei taip galima sakyti, šiurpi kasdienė Lietuvos statistika apie skenduolius, neblaivių vairuotojų sukeltas avarijas ir žūstančius keliuose bei savižudžius. Nežinau, kaip jus, bet mane tie skaičiai šokiruoja. Tikrai esame tauta be stabdžių, jei prigėrę žmonės lenda į jūrą arba girtomis akimis stebi maudytis susiruošusius savo mažamečius vaikus. Tikrai esame tauta be stabdžių, jei žmonės prie vairo sėda tuomet, kai nelabai paeiti gali, o vėliau tomis temomis kuriame anekdotus arba giriame tuos, kurie sugebėjo išsisukti. Tikrai esame tauta be stabdžių, jei su kuo nors susipykęs ar praradęs darbą žmogus šoka nuo tilto ar stogo arba renkasi virvę. Valstybėje, kurioje žmonės turi atsakomybę ir vidinius stabdžius, keliolika skenduolių per savaitgalį būtų įvertinta kaip tragedija, o ne statistiniai duomenys. Teko girdėti, kad viename kurortiniame Kalifornijos miestelyje girtam turistui vakare nuskendus, kilo didžiausias skandalas, taip neįtikėtina atrodė tai, kad žmogus nuskendo. Lietuvoje tai vyksta kone kiekvieną savaitgalį. Jokie gelbėtojai ar perspėjimai nepadės, jei žmonės patys nesirūpins savo gyvybe ir sveikata. Kaip ir geriausiai dirbanti kelių policija neatkalbės kiekvieno išgėrusio nuo sėsti prie vairo, ką jau bekalbėti apie tai, kad patys policininkai dažnai neturi tų vidinių stabdžių arba smalsiai stebi, kaip girtutėlis skandalistas sėda už automobilio vairo ir laukia, kuo tai baigsis. Kurioje normalioje valstybėje pamatysite motoroleriais lakstančius nepilnamečius be šalmų. Nerūpi jų saugumas nei jiems patiems, nei jų tėvams, nestabdo jų ir ta pati policija. Suprantu, kad smagu pašėlioti, bet kodėl tai daroma savo gyvybės ir sveikatos sąskaita. Kai nelaimė įvyksta, puolama ieškoti kaltų aplinkui, o dažniausiai dėl visko kalta valdžia, nes vėlgi vengiama prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir jų padarinius. Kokia valdžia kalta, kad girtas nusprendė perplaukti jūrą, o krūva įkaušusių jaunuolių lėkė pilnu automobiliu ? Požiūrį į gyvybę liudija ir tai, kad absoliuti dauguma apdraudžia priverstinai automobilį, bet gyvybę draudžia tik tuomet, kai vyksta į užsienį arba ima paskolas. Gyvendami be stabdžių galbūt gyvensime labai greitai, užteks adrenalino, bet ar ilgam. Tiek šiam kartui.