Šį savaitgalį norėjau papasakoti jums apie tai, apie ką ne vienas manęs yra klausęs daugelį kartų – apie savo patirtį, dirbant karo konfliktų apimtose zonose. Esu sukaupęs nemažai užrašų, tikiuosi, jų fragmentai bus įdomūs ir jums. Norintys sužinoti, kaip pirmą kartą tapau karo korespondentu bei apie pirmąsias mano išvykas į karštuosius taškus atsiverskite mano vakar dienos bei penktadienio įrašus. Vakar pasakojau, kaip netikėtai, kaip aš, vis dar Sovietų Sąjungos žurnalistas, pirmąkart atsidūriau Irake. Šiandien tęsiu šią istoriją. Mums buvo pasiūlyta oficiali kelionės programa ir stengtasi parodyti tik „Irako tautos ryžtą priešintis Amerikos imperialistams, irakiečių vienybę ir liepsningą meilę savo vadui Sadamui Huseinui“. Tačiau žurnalistas visada turi galimybę pamatyti ir tai, ko jam nenorima parodyti. Net ir propagandiniais tikslais organizuotose ekskursijose Irake pavyko nufilmuoti kadrų, atspindinčių irakiečių nerimą dėl artėjančios grėsmės, užfiksuoti ne vien fasadinio be ir realaus šalies gyvenimo akimirkų. Grįžus iš Irako, ITN įsigijo dalį mano filmuotos medžiagos. Prabėgus mėnesiui kitam, 1991 metų sausio mėnesio pradžioje aš vėl išvykau į Iraką, žinoma, nenujausdamas, kad tuoj pat ir Lietuvoje ims rutuliotis lemtingi Sausio įvykiai. Antrą kartą pakliūti į Bagdadą buvo dar paprasčiau negu pirmąjį, nes sykį ten apsilankęs ir nieko blogo valdžiai neiškrėtęs, jau tampi žinomas sprendimus priimančiam biurokratiniam aparatui. Vėl buvau nemokamai apgyvendintas tame pačiame viešbutyje, kuriame apsistojo ir gausus būrys Vakarų šalių žurnalistų. 1991-ųjų pradžioje jau baigėsi Vakarų paskelbto Irakui ultimatumo terminas, ir karo grėsmė augo sulig kiekviena diena. Įtampa tiek sustiprėjo, kad artėjant sausio 15-ajai, dienai, kai Vakarai žadėjo pradėti karinius veiksmus, Bagdado režimas davė nurodymą išvykti iš šalies visiems žurnalistams. Keliauti reikėjo sausumos keliais iki Jordanijos. Žurnalistai turėjo patys samdytis automobilius, o tai kainavo apie tūkstantį dolerių. Vakariečiams tai nebuvo kliūtis, tačiau aš tokios sumos paprasčiausiai neturėjau. Gal ir būčiau galėjęs įsipiršti kompanijon kokiems nors Vakarų žurnalistams, bet nelabai to ir norėjau, juolab, kad Irako valdžia primygtinai nevertė išvykti iš Bagdado. Vis dėlto iš Irako išvažiavo beveik visi užsienio žurnalistai. Mat dauguma jų įtardami, kad Irakas šalia užsieniečiams skirtų viešbučių gali būti įrengęs kokius nors slaptus savo karinius objektus, baiminosi galimų amerikiečių aviacijos smūgių pavojaus. Be to, sklido gandai, kad Vakarų žurnalistus Irakas gali paimti net įkaitais ir naudoti kaip savotišką psichologinį skydą, prisidengiantį nuo sąjungininkų aviacijos bombardavimų. Tad taip atsitiko, kad Irake teliko keli užsienio žurnalistai: aš, vienas kitas iš Rusijos ir keli palankesnių Bagdadui arabų šalių reporteriai. Tačiau dauguma jų buvo spaudos žurnalistai. Tik dviese buvome telereporteriai — aš ir dar vienas Jordanijos televizijos darbuotojas. Tuoj prasidėjo labai smarkūs Bagdado bombardavimai. Nusprendžiau rizikuoti: kai kiti iš kambarių bėgdavo į viešbučio slėptuvę, aš, čiupęs videokamerą, pakildavau ant 12 aukštų „Al Rašid“ viešbučio stogo ir iš ten filmuodavau sproginėjančiomis priešlėktuvinės gynybos raketomis, tarsi tai būtų koks fejerverkas, nutviekstą naktinį Bagdado dangų. Tai buvo greižtai draudžiama, tačiau prasidėjus bombardavimams viešbutyje kildavo šiokia tokia panika ir niekas nesidomėdavo, kur slepiasi kažkoks žurnalistas iš Lietuvos. Taip nė karto ir neįkliuvau. Žinoma, rizikavau, bet priėjau išvados, kad viena svarbiausių taisyklių, kurios turėtų laikytis karo korespondentas — nebijoti rizikuoti net ir gyvybe, nes tik taip gali sulaukti sėkmės. Porą savaičių Bagdado bombardavimus filmavau, neturėdamas nė vieno konkurento, nes Jordanijos žurnalistas jiems vykstant tūnodavo slėptuvėje. Tačiau mano sėkmę gerokai sumenkino tai, kad neturėjau jokių galimybių persiųsti į Vakarus savo reportažų. Vis dėlto, man grįžus iš Irako, visą, ką buvau nufilmavęs, įsigijo ITN ir vėliau ne vienas mano užfiksuotas kadras pakliuvo ne tik į šios, bet ir į kitų televizijų rengtas laidas apie Irako karą. Tik po dviejų savaičių į Bagdadą su visa satelitinės transliavimo technikos įranga atvyko CNN televizijos grupė. Mat Saddamas Huseinas ėmė manyti, kad jam bus naudingiau, jeigu Irako bombardavimus, sugriovimus, aukas pamatys Vakarų šalių žmonės. Aš, be abejo, jau negalėjau konkuruoti su CNN. Dar pora savaičių pabuvęs Irake, šiaip taip parsigavau į Lietuvą, kur dar tebesilaikė Sausio įvykių sukelta įtampa. Po kelionių į Iraką prasidėjo mano iš esmės nuolatinis darbas buvusios Sovietų Sąjungos „karštosiose zonose“. Per beveik metus nuo 1991-ųjų pradžios iki 1994-ųjų rudens daugybę kartų lankiausi Kalnų Karabache, Azerbaidžane, Armėnijoje, Čečėnijoje, Moldovoje. Itin daug dirbti teko Kalnų Karabache. Iš viso šiame karo apimtame krašte komandiruotėse esu praleidęs apie pusę metų. Darbas karo konfliktų apimtose zonose išmokė vertinti gyvybę, suprasti, kad kiekviename konflikte negali būti vienos absoliučiais teisingos pusės. Ši patirtis taip pat suteikė dar daugiau pasitikėjimo savimi, o uždirbti pinigai tapo pradiniu verslo kapitalu.