Vakar buvo įdomių patirčių ir bendravimo su labai skirtingais žmonėmis diena. Net menkai Lietuvos politikos įvykiais besidomintys internautai turbūt girdėjo apie mano pasirodymą vienoje iš daugelio Seimo komisijų. Dvi su puse valandos praleidau kalbėdamas žmonėms, tarp kurių buvo tokių, kuriems arba neįdomu, ką turiu pasakyti, arba jie nenori girdėti to, ką šneku, nes tai neatitinka jų politinių ir asmeninių planų. Tiesa, nemažai buvo ir tokių, kurie tikrai norėjo klausytis, tačiau po dviejų puse valandos belieka savęs paklausti, kam buvo sugaišta tiek laiko ir kaip rasti bendrą kalbą su žmonėmis, kurie net nemato reikalo bent apsilankyti įstaigoje, kurios veiklą tiria. Matyt, neįdomu. Zuoką pliekti įdomu, o štai pažiūrėti, kaipgi ta Savivaldybė atrodo viduje, neįdomu. Gal esu naivus, bet man atrodo, kad elementarus padorumas reikalautų apsilankyti vietoje, o tik vėliau reikštis savo nuomonę apie jos darbą. Todėl ir girdi kokį visažinį veikėją garsiai šnekant, kad nėra jokio ten vieno langelio principo, nes pirmame aukšte yra dvidešimt langelių. Toks veikėjas net nesuvokia, kad kalbama apie tai, kad vienas langelis yra viena vieta, kur žmogui reikia pateikti prašymą. Gal todėl Savivaldybės žmonės juokauja, kad reikėtų pastatyti būdelę su langeliu ir užrašyti „Vienas langelis“ (arba „Odno okoško“). Kai kurie Seimo nariai primena žmones, kurie garsiai kompanijoje aiškina, koks prastas buvo spektaklis ar filmas, koks blogas maistas ar aptarnavimas viename ar kitame restorane, nors nėra nė filmo matę, nė tame restorane buvę, tiesiog girdėję, kad nelabai geri jie. Bendrauti su tokiais žmonėmis nėra prasmės, nes jie apie viską turi kategorišką nuomonę, pagrįstą ne asmenine patirtimi, o kitų nuomone ar gandais. Pradžioje minėjau, kad vakar teko patirti labai skirtingo bendravimo, nes tiesiai iš Seimo vykau į Rotušę, kur kalbėjausi su keliomis dešimtimis žinomų kultūros, meno ir Bažnyčios žmonių. Ir pajutau, kaip įdėmiai tie puikūs kultūringi žmonės klausosi. Jiems tikrai įdomu, ir „Power Point“ parengta prezentacija neatrodė arogancija, kaip kai kuriems Seimo veikėjams, o normalus ir aiškus bendravimo būdas. Ir klausimus tie žmonės pateikinėjo ne pakeltu tonu, o parodydami nuoširdų susidomėjimą. Dailininkai, skulptoriai, rašytojai, kompozitoriai, vienuoliai, žmonės pasaulį ir gyvenimą suvokiantys giliau, tuo pasauliu, gyvenimu ir žmonėmis tikrai domisi. Jie yra atviri žmonės. Spėju, kad ir tarp jų yra tokių, kurie manęs galbūt nemėgsta, galbūt nesutinka su kažkokiomis mano idėjomis, bet jie gerai supranta, kad politika ir jos skandalai tėra nedidelė gyvenimo dalis, kad yra kur kas svarbesnių ir išliekamąją vertybę turinčių dalykų. Tokie žmonės nori mieste daugiau skulptūrų, šviečiančių fontanų, erdvių renginiams, nori detalių, kurios sudaro tobulą visumą. Galiu tik džiaugtis, kad pažįstu daug tokių žmonių, galiu džiaugtis ir tokiu darbotvarkės sutapimu, kai po dviejų su puse valandos Seime gauni pusantros valandos pabendrauti su kuriančiais žmonėmis. Bėda, kad būdami kultūringais žmonėmis jie nenori garsiai šaukti, todėl jų dažnai neišgirsta.

Kad ir kaip norėtum nustumti politikos klausimus į antrąją ar net tolimesnę savo gyvenimo eilę, sunkiai bepavyksta. Bet labiausiai šiomis dienomis stulbina absoliutus realybės jausmo praradimas ir visiškas nesugebėjimas susivokti, kas vyksta Lietuvoje ir aplink ją. Gerbiamieji, jeigu Kristinos Brazauskienės sklypo istorija (vakar atsakiau komentatoriams, kad prisiekiu, jog apie ją sužinojau tik iš žurnalistų, o su premjeru paskutinį kartą kalbėjausi gal prieš mėnesį) yra pirmoji dienos naujiena, o faktas, jog „Gazprom“ – „Lukoil“ darinys ruošiasi pirkti „Mažeikių naftą“ yra tik šiaip žinia, rodo, kad esame giliai įklimpę, nors vis dar vaizduojame plaukiančius pirmyn. Ar esame tokie naivūs, ar tik visiški neišmanėliai, jeigu tikime „Gazprom“ vadų teiginiais, kad jie derasi su „Jukos“ dėl „Mažeikių naftos“ akcijų pardavimo? Juk puikiai žinome, kaip Kremliaus įtakojamos įmonės ir Rusijos Vyriausybė „perka“ akcijas iš „Jukos“. Galime beveik neabejoti, kad „Jukos“ negaus ir kelių rublių už „Mažeikių naftą“, nes yra gerai įvaldytų būdų kaip tai padaryti, pvz., padaryti mainus už tariamus „Jukos“ mokestinius įsiskolinimus ar pan. Apie kokį „pirkimą“ kalba „Gazpromo“ vadai, kai jie net Rusijos Prezidento Vladimiro Putino susitikimuose su verslininkais sėdi Kremliaus šeimininko, o ne verslininkų pusėje. Ir tokiai bendrovei Lietuva ruošiasi parduoti objektą, kuris šalies ekonomikai turi ypatingą svarbą? Bet mūsų politikai ir žiniasklaidai nemato tame ypatingos problemos, kaip ir tame, jog „Gazprom“ ir Rusija tampa kone vienvaldžiais mūsų energetikos ūkio šeimininkais. Pažiūrėkime, kas nutiko su Kauno šilumos ūkio perdavimu „Gazprom“ , kaip jie vykdo (tiksliau, nevykdo) savo įsipareigojimus. Kas vyksta su dujų tiekimu, kainomis ir t.t. Ar mes galėsime kalbėti apie išties nepriklausomą valstybę, perdavę visą energetiką į Rusijos rankas? Juk net Europos Sąjungos užsienio politikos direktyvose įrašyta, kad energetika yra tos politikos dalis. Išeitų, jog Rusija yra patys svarbiausi mūsų partneriai, nepaisant viešai deklaruojamų kitų tikslų. Ir Vyriausybė dar ruošiasi parduoti Kremliaus valdomai įmonei papildomų akcijų, esą bus pinigų į biudžetą svarbiems klausimas spręsti. Garsiai šaukdami apie interesų grupių įtaką Lietuvos politikai, nebematome, kad ją ir žiniasklaidą įtakoja kur kas galingesnės interesų grupės ir oligarchai. O gal nenorime matyti? Gal yra tokių, kuriems tai labai nenaudinga? Ir žinau nemažai žmonių, kurie puikia supranta, kas vyksta Lietuvoje, bet jų girdėti ir klausyti nenorima, nes tai neatitinka didžiųjų interesų. Norėčiau ir jūsų, mieli mano kampo Interneto erdvėje lankytojai, paklausti, ar tikrai mes keliame triukšmą dėl svarbiausių dalykų ?

Sveiki. Norėčiau pradžioje atsakyti į dviejų vakar vakare parašiusių komentatorių – Vyto ir Tado klausimus (tiesa sakant, vienas jų daugiau teigė nei klausė) apie mano dalyvavimą garsiajame vakarėlyje Turniškėse. Tikrai buvau į jį pakviestas asmeniškai, bet kvietė mane tikrai ne Prezidento patarėjai, o tylėjau aš, suprasdamas šio dienos situaciją ir nenorėdamas naujų spekuliatyvių pareiškimų dėl mano ir Prezidento santykių. Nekviestas nevaikštau į jokius vakarėlius, nors yra daugybė žmonių, kurie dalyvavimą panašiuose renginiuose vertina kaip savo svarbos ir reikšmės patvirtinimą. Dabar yra nemažai visuomenės veikėjų ir garsių politikų, kurie skelbiasi didžiausiais Prezidento gerbėjais ir šalininkais, tačiau Valdo Adamkaus išrinkimo Prezidento metinių proga pamėginkime prisiminti kai kuriuos pareiškimus ir įvykius. „Mes tikrai turime stiprų kandidatą, kurį, tikimės, parems ir kitos partijos“ –praėjusių metų balandžio mėnesį pareiškė žinomas politikas ir aršus dabartinio Prezidento nuostatų gynėjas, kalbėdamas anaiptol ne apie V. Adamkų. Toliau buvo dar įdomiau: „Tėvynės sąjunga kviečia rinkėjus, kuriems svarbi TS nuomonė, pirmajame rinkimų ture balsuoti už P.Auštrevičių. Mūsų nebekausto pavojai, jog gali pasikartoti praėjusių rinkimų nelaimė… TS įsitikinusi, kad P.Auštrevičius, tapęs prezidentu naujame Lietuvos gyvenimo etape, energingai ir efektyviai gebėtų siekti tų tikslų, kurių siekė prezidentu būdamas V.Adamkus“. Prisiminkime ir tai, kad konservatoriai matydami, jog V.Adamkaus ryžtas kandidatuoti yra stiprus, bandė jį sustabdyti, o Tėvynės sąjungos lyderis Andrius Kubilius pareiškė abejonių dėl V.Adamkaus sugebėjimo įveikti kitus kandidatus, esą V.Adamkus neturėtų rizikuoti savo autoritetu, nes jo pralaimėjimas būtų smūgis ir jam pačiam, ir centro dešiniosioms jėgoms Menkai V. Adamkų tuomet vertinusių konservatorių dabartiniai sąjungininkai, kai kurie žinomi politologai tuomet teigė: „Darbo partija, ir Tėvynės sąjunga į kandidatus žiūri ne kaip į politines figūras, bet kaip į rinkėjams patrauklius ženklus, su kuriais susitapatinusios jos galėtų laimėti daugiau dėmesio per rinkimus. Nevertinant ideologijų, požiūrio į kandidatus atžvilgiu jos yra vienodos. Rinkėją jos mato tik kaip rinkėją, o ne kaip pilietį“. Bet praėjo metai, ir tie patys žmonės šiandien elgiasi kitaip. Ir pakiliais bei graudžiais balsais kalba apie moralę, idealus ir panašius kilnius dalykus, nors iš tiesų vadovaujasi labai merkantiliais pragmatiniais išskaičiavimais. Prieš metus V. Adamkų remti buvo rizikinga. Dabar yra naudinga. Gal nevertėtų man šioje asmeninėje Interneto svetainėje rašyti tiek daug apie politinius dalykus, tačiau kartais ir tylėti tampa sunku. Kodėl taip triukšmingai puolami aktyviai veikiantys, o dėl to kartais ir priversti rizikuoti žmonės ? Dažnai sakau, kad žodis „Ne“ tariamas garsiai ir viešai, nes neigimas yra labai populiarus, tuo tarpu „Taip“ ištariamas tyliai, nes viešai tarsi gėdijamasi pritarimo ir pozityvumo. Bet tikiu, kad tariančiųjų „Taip“ yra daugiau, ir tik tokie tikrai eina į priekį. Toks emocionalus šios dienos mano įrašas. Geros jums dienos.

Dėkoju už aktyvų bendravimą praėjusį savaitgalį, visada malonu, kad net šiltą vasaros šeštadienį ar sekmadienį yra žmonių, kuriems esi įdomus. Šiandien norėčiau pasvarstyti apie keistą visuomenės intereso supratimą. Kaip žinia yra net televizijos laida tokiu pavadinimu, bet tai anaiptol nereiškia, kad yra pats visuomenės interesas, nors daug ir garsiai apie jį kalbama. Ne vienerius metus dirbdamas meru, turėjau daugybę galimybių įsitikinti, kad kalbantis su aukštais ir aukščiausiais valstybės pareigūnais, lieki nesuprastas, kai sakai, kad vieno ar kito sprendimo sieki dėl miesto (arba miesto visuomenės interesų). Daugybę kartų susilaukiau klausimų: „kam tau to reikia?“ Atsakymas, kad to reikia ne man, kad to reikia miestui ar konkretaus rajono gyventojams yra toks neįtikimas daugeliui pareigūnų, kad jie atkakliai klausinės – jeigu ne tau, tai kokiam draugui, kokiai grupei ar pan. Kalbėdamas apie visuomenės interesą, daugumai politikų atrodai labai įtartinas, nes jie iš karto spėja, jog kažką slepi ar nutyli. Ir reikia pripažinti, kad sprendimo vardan visuomenės priėmimas gali įstrigti, nes aukšti sprendėjai neįžvelgia naudos. Sakydamas naudos, neturiu omenyje finansinio atlygio, greičiau tai yra per dešimtmečius įsišaknijęs ir vis dar gilėjantis įprotis, kad kiekvienas sprendimas turėtų konkretų suinteresuotą asmenį, nes visuomenė yra kažkas abstraktaus, tai lyg ir nėra adresato, kurio naudai kažkas daroma. Jei po ilgo pokalbio apie naują parką ar tiltą, ar statybas pasakysi- „gerai, man to reikia“ – sprendimą priimantis pareigūnas iškart pagyvės, nes jis jausis lyg ir padaręs tau paslaugą, kurios jam pačiam kažkada gali prireikti. Ir taip yra ne tik su politikais, valstybės tarnautojais, bet ir su daugybe visuomeninių organizacijų ar bendruomenių, kurioms vadovauja konkretūs asmenys, dažnai turintys labai konkrečius interesus. Ne vienos bendruomenės nariai gerokai nustebtų, kokios apčiuopiamos naudos turėjo jų interesų gynėjai. Blogiausia, kad tas iškreiptas visuomenės intereso suvokimas įaugęs ne tik Lietuvoje. Sakykite, kokius visuomeninius interesus gali ginti iš valstybės arba Europos Komisijos pinigų dosniai išlaikomos nevyriausybinės organizacijos ? Kieno interesus jos gina – piliečių ar tų, kurie moka organizacijos gyvavimo išlaidas ? Jei viena ar kita tokia neva visuomenės interesus ginanti organizacija išnyks, piliečiai labai jos ir nepasiges, bet nukentės jos vadovai, netekę atlyginimo ir užtikrinto darbo. Optimistiškai nuteikia tik žinojimas, kad siekiant Europos pinigų miesto kelių atnaujinimui, mokyklų remontui ar aplinkkelių statymui, išvengsi klausimo – „kam tau to reikia?“ Europoje visuomenės interesas dar tebėra suprantama ir labai pagrįsta priežastis, siekiant konkrečių sprendimų. Bet kada taip bus Lietuvoje ?

Šį savaitgalį norėjau papasakoti jums apie tai, apie ką ne vienas manęs yra klausęs daugelį kartų – apie savo patirtį, dirbant karo konfliktų apimtose zonose. Esu sukaupęs nemažai užrašų, tikiuosi, jų fragmentai bus įdomūs ir jums. Norintys sužinoti, kaip pirmą kartą tapau karo korespondentu bei apie pirmąsias mano išvykas į karštuosius taškus atsiverskite mano vakar dienos bei penktadienio įrašus. Vakar pasakojau, kaip netikėtai, kaip aš, vis dar Sovietų Sąjungos žurnalistas, pirmąkart atsidūriau Irake. Šiandien tęsiu šią istoriją. Mums buvo pasiūlyta oficiali kelionės programa ir stengtasi parodyti tik „Irako tautos ryžtą priešintis Amerikos imperialistams, irakiečių vienybę ir liepsningą meilę savo vadui Sadamui Huseinui“. Tačiau žurnalistas visada turi galimybę pamatyti ir tai, ko jam nenorima parodyti. Net ir propagandiniais tikslais organizuotose ekskursijose Irake pavyko nufilmuoti kadrų, atspindinčių irakiečių nerimą dėl artėjančios grėsmės, užfiksuoti ne vien fasadinio be ir realaus šalies gyvenimo akimirkų. Grįžus iš Irako, ITN įsigijo dalį mano filmuotos medžiagos. Prabėgus mėnesiui kitam, 1991 metų sausio mėnesio pradžioje aš vėl išvykau į Iraką, žinoma, nenujausdamas, kad tuoj pat ir Lietuvoje ims rutuliotis lemtingi Sausio įvykiai. Antrą kartą pakliūti į Bagdadą buvo dar paprasčiau negu pirmąjį, nes sykį ten apsilankęs ir nieko blogo valdžiai neiškrėtęs, jau tampi žinomas sprendimus priimančiam biurokratiniam aparatui. Vėl buvau nemokamai apgyvendintas tame pačiame viešbutyje, kuriame apsistojo ir gausus būrys Vakarų šalių žurnalistų. 1991-ųjų pradžioje jau baigėsi Vakarų paskelbto Irakui ultimatumo terminas, ir karo grėsmė augo sulig kiekviena diena. Įtampa tiek sustiprėjo, kad artėjant sausio 15-ajai, dienai, kai Vakarai žadėjo pradėti karinius veiksmus, Bagdado režimas davė nurodymą išvykti iš šalies visiems žurnalistams. Keliauti reikėjo sausumos keliais iki Jordanijos. Žurnalistai turėjo patys samdytis automobilius, o tai kainavo apie tūkstantį dolerių. Vakariečiams tai nebuvo kliūtis, tačiau aš tokios sumos paprasčiausiai neturėjau. Gal ir būčiau galėjęs įsipiršti kompanijon kokiems nors Vakarų žurnalistams, bet nelabai to ir norėjau, juolab, kad Irako valdžia primygtinai nevertė išvykti iš Bagdado. Vis dėlto iš Irako išvažiavo beveik visi užsienio žurnalistai. Mat dauguma jų įtardami, kad Irakas šalia užsieniečiams skirtų viešbučių gali būti įrengęs kokius nors slaptus savo karinius objektus, baiminosi galimų amerikiečių aviacijos smūgių pavojaus. Be to, sklido gandai, kad Vakarų žurnalistus Irakas gali paimti net įkaitais ir naudoti kaip savotišką psichologinį skydą, prisidengiantį nuo sąjungininkų aviacijos bombardavimų. Tad taip atsitiko, kad Irake teliko keli užsienio žurnalistai: aš, vienas kitas iš Rusijos ir keli palankesnių Bagdadui arabų šalių reporteriai. Tačiau dauguma jų buvo spaudos žurnalistai. Tik dviese buvome telereporteriai — aš ir dar vienas Jordanijos televizijos darbuotojas. Tuoj prasidėjo labai smarkūs Bagdado bombardavimai. Nusprendžiau rizikuoti: kai kiti iš kambarių bėgdavo į viešbučio slėptuvę, aš, čiupęs videokamerą, pakildavau ant 12 aukštų „Al Rašid“ viešbučio stogo ir iš ten filmuodavau sproginėjančiomis priešlėktuvinės gynybos raketomis, tarsi tai būtų koks fejerverkas, nutviekstą naktinį Bagdado dangų. Tai buvo greižtai draudžiama, tačiau prasidėjus bombardavimams viešbutyje kildavo šiokia tokia panika ir niekas nesidomėdavo, kur slepiasi kažkoks žurnalistas iš Lietuvos. Taip nė karto ir neįkliuvau. Žinoma, rizikavau, bet priėjau išvados, kad viena svarbiausių taisyklių, kurios turėtų laikytis karo korespondentas — nebijoti rizikuoti net ir gyvybe, nes tik taip gali sulaukti sėkmės. Porą savaičių Bagdado bombardavimus filmavau, neturėdamas nė vieno konkurento, nes Jordanijos žurnalistas jiems vykstant tūnodavo slėptuvėje. Tačiau mano sėkmę gerokai sumenkino tai, kad neturėjau jokių galimybių persiųsti į Vakarus savo reportažų. Vis dėlto, man grįžus iš Irako, visą, ką buvau nufilmavęs, įsigijo ITN ir vėliau ne vienas mano užfiksuotas kadras pakliuvo ne tik į šios, bet ir į kitų televizijų rengtas laidas apie Irako karą. Tik po dviejų savaičių į Bagdadą su visa satelitinės transliavimo technikos įranga atvyko CNN televizijos grupė. Mat Saddamas Huseinas ėmė manyti, kad jam bus naudingiau, jeigu Irako bombardavimus, sugriovimus, aukas pamatys Vakarų šalių žmonės. Aš, be abejo, jau negalėjau konkuruoti su CNN. Dar pora savaičių pabuvęs Irake, šiaip taip parsigavau į Lietuvą, kur dar tebesilaikė Sausio įvykių sukelta įtampa. Po kelionių į Iraką prasidėjo mano iš esmės nuolatinis darbas buvusios Sovietų Sąjungos „karštosiose zonose“. Per beveik metus nuo 1991-ųjų pradžios iki 1994-ųjų rudens daugybę kartų lankiausi Kalnų Karabache, Azerbaidžane, Armėnijoje, Čečėnijoje, Moldovoje. Itin daug dirbti teko Kalnų Karabache. Iš viso šiame karo apimtame krašte komandiruotėse esu praleidęs apie pusę metų. Darbas karo konfliktų apimtose zonose išmokė vertinti gyvybę, suprasti, kad kiekviename konflikte negali būti vienos absoliučiais teisingos pusės. Ši patirtis taip pat suteikė dar daugiau pasitikėjimo savimi, o uždirbti pinigai tapo pradiniu verslo kapitalu.