Žmogaus teisė į nuomonę yra pamatinė teisė visose demokratinėse valstybėse, nors konservatoriams, panašu, atrodo kitaip. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis skelbia: „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas“.

Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė sprendimą, kuriuo panaikintas Migracijos departamento sprendimas neišduoti vizos Baltarusijos pilietei Tatjanai Novikovai.

Įprastai vizos neišduodamos abejotinos reputacijos žmonėms ar asmenims galintiems kelti pavojų šalies ar jos piliečių saugumui. Gali kilti klausimas, o kokią grėsmę kėlė ši kaimyninės šalies pilietė?

Atsakymas labai paprastas, Tatjana Novikova tiesiog turi nuomonę, kuri nepatiko tuometiniams konservatorių lyderiams. Į konferenciją branduolinės energetikos klausimais, kurią inicijavo patys konservatoriai, planavusi atvykti baltarusė norėjo pareikšti kitokią nuomonę apie atominių elektrinių statybą. Tai aiškiai nepatiko buvusiam premjerui Andriui Kubiliui ir jo komandai, kurie surado labai paprastą būdą, kaip negirdėti nereikalingos nuomonės – neleisti įvažiuoti į Lietuvą.

Moteris, kuri, beje, buvo pakviesta į konferenciją, ne tik negalėjo išsakyti savo nuomonės Lietuvoje, bet ir prarado galimybę vykti į kitas Šengeno šalis. Migracijos departamentas, vykdęs Užsienio reikalų ministro Audronio Ažubalio nurodymus, apie sprendimą panaikinti vizą jos net neinformavo.

Tokie konservatorių lyderių sprendimai pavojingi demokratijai, kadangi T.Novikova buvo ne vienintelė, kuriai Lietuvos pasienyje teko apsisukti ir grįžti atgal. Pernai teismas buvo taip pat panaikino Migracijos departamento sprendimą uždrausti atvykti Baltarusijos piliečiui Mikalajui Ulasevičiui. Šis žmogus taip pat prisistato aktyvistu prieš atominių elektrinių statybą ir Baltarusijoje, ir Lietuvoje.

Tad nori nenori čia peršasi ir puiki lietuviška patarlė: savo aky nė rąsto nemato, o svetimo – ir krislą pamato. Juk Baltarusijai paskelbus, kad Astrave bus statoma atominė elektrinė, ne vienas Lietuvos politikas taip pat nebuvo įleistas į šią šalį aiškinti savo tiesų, ir konservatoriai garsiausiai šaukė apie demokratijos laisvę. Tačiau tik apsisukę tuoj ėmė elgtis kaip demokratijos vertybių nepaisantys Baltarusijos ar Šiaurės Korėjos diktatoriai.

Dar prisiminkime, kaip buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys konservatorius Arvydas Anušauskas pasiūlė Valstybės saugumo departamentui (VSD) stebėti diskusijas dėl skalūnų dujų žvalgybos. Ar tai neprimena sovietmečio? O gal konservatorių lyderiams atrodo, kad ES šalyje diskusijos visuomenėje gali vykti tik stebint saugumiečiams?

Nors T.Novikova viešai pasisako prieš atominę energetiką, tačiau ar kitokios nuomonės turėjimas net teoriškai gali būti priežastimi trukdyti kitos šalies piliečiui atvykti ir dalyvauti diskusijoje? Gal tuomet iš tikrųjų – kitą nuomonę turinčių neįsileiskime, o tie, kurie tokią nuomonę reiškia šalies viduje – išsiųskime už jos ribų, kad niekas nekeltų grėsmės. Tokiu atveju, diskusija vyktų tik tarp tų, kurie pasisako už.

Visgi teismas nustatė, kad dalyvavimo konferencijoje branduolinės energetikos klausimais ir net neigiamos nuomonės apie atominių elektrinių statybą pareiškimo negalima laikyti grėsme valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

Tenka apgailestauti, kad tuometinių Vyriausybės vadovų, ypač konservatorių, nenoras išgirsti skirtingas nuomones, buvo įgyvendintas tokiomis nedemokratinėmis priemonėmis. Apmaudu, kad buvusi valdžia veikė tokiomis priemonėmis. Tai daro gėdą Lietuvai. O ar jaučia gėdą šios istorijos dalyviai?

Noriu priminti, kad per referendumą prieš atominės jėgainę statybą pasisakė 63 procentai Lietuvos piliečių. Tai gal, anot konservatorių lyderių, jiems visiems reikėtų kuo skubiau emigruoti?

Prieš metus rašiau, kodėl aš nedalyvausiu eitynėse kovo 11 d., kurios, anot organizatorių, skirtos paminėti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną.

Pernai kovo 11 d. sostinėje eitynes pavadinimu „Tėvynei“ organizavo Lietuvių tautinis centras ir Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga su šūkiu „Lietuva – lietuviams, lietuviai – Lietuvai!“.

Buvau susitikęs su šių eitynių organizatoriais ir prašiau, kad eisenoje nenaudotų plakatų ir šūkių ,,Lietuva – lietuviams!’’. Tiesiog paklausiau, kaip turėtų jaustis 300 tūkstančių mūsų tautiečių, kurie gyvena ir dirba Didžiojoje Britanijoje, kai matytų britų eiseną su plakatais ,,Britanija tik britams!’’? Arba Airijoje ar Norvegijoje? Kaip turi jaustis mūsų piliečiai ne lietuviai, kurie kartu sausio 13-ąją stovėjo prie Televizijos bokšto ar Seimo.
Suprantama organizatoriai turi ne vieną išvedžiojimą, kad toks šūkis nieko neįžeidžia ir yra labai jau tautiškai patriotiškas.

Pakartosiu Dariaus Kuolio nuomonę, kad šūkis ,,Lietuva lietuviams’’ nedera laisvai tautai: „Šitas šūkis yra pasenęs, jis nėra laisvos tautos šūkis. Šiandien mes esame suverenūs, jeigu sakai „Lietuva – lietuviams“ suvereniame krašte, šitas tavo šūkis yra nukreiptas prieš kitus.’’

Artėjant Nepriklausomybės atkūrimo dienai apie nacionalizmą ar patriotizmą daug rašoma, o daugumos politikų nuomonės gana atsargios, kas labai būdinga šių dienų politikai – turi būti ,,subalansuota visiems’’.

,,Lietuva lietuviams’’ skanduotojai mėgsta tautinę ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės simboliką. Tikrai turime kuo didžiuotis. LDK valstybė garsėjo savo tolerancija kalbinėms, religinėms, etninėms mažumoms, užtikrino jų savivaldą, kultūrinę tapatybę visoje savo teritorijoje ir išvengė kraujo praliejimo. Tai buvo šalis, kurioje taikiai sugyveno lietuviai, lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai, rusai, žydai, totoriai, vokiečiai ir daugelis kitų tautų. Čia nebuvo persekiojimų dėl tautybės ar religijos kaip tuometinėje Vakarų Europoje.

Todėl norėtųsi priminti  ,,patriotams’’, kad Vytautas Didysis LDK istorijos nekūrė naudodamasis šūkiu ,,Viskas tik lietuviams’’.

Ir laikas atsikratyti komplekso jaustis nelaisvais savo Nepriklausomoje šalyje.

Kažkas  yra pasakęs „ Jeigu tame kelyje nėra kliūčių, tai, ko gero, tas  kelias  niekur neveda“.

Mūsų kelyje buvo labai daug kliūčių, trukdžių, kritimų,  duobių,  aštrių akmenų, bet šis kelias atvedė mus ten, kur esame ir kuo didžiuojamės – į Laisvę.

Ir šiandien tokia iškilia proga susirinkom vėl prisiminti ir paminėti Tautos namų idėją.

Kaip pasakė šviesaus atminimo mūsų tautos dainius, Vilniaus miesto garbės pilietis: Justinas Marcinkevičius :

„Mano ginklai nukreipti į pagrindinį priešą – į gyvulišką, vartotojišką ir, deja, kol kas visagalį principą: „gyvenimas – malonumas“. Aš tvirtinu, kad tikras, vertas žmogaus malonumas yra suprasta ir sąmoningai atlikta pareiga.“

Vienybė buvo stipriausias mūsų ginklas, atvedęs į mus į Laisvę.  Drąsūs ir ryžtingi vyrai pries 95-erius metus padėjo  tvirtus mūsų šalies valstybingumo pamatus, nuveikė tokius prasmingus darbus, kad  mums kartu su garbe tenka ir be galo didelė atsakomybėjuos pratęsti – ant šių pamatų statyti Tautos namus.  Stiprybės mums visiems.